Vasario 2 – oji – Pasaulinė pelkių diena

2013 sausio 28 d.

Ramsaro konvencija. 1971 m. vasario 2 d. Irano mieste Ramsare buvo pasirašyta Tarptautinės svarbos pelkių konvencija. Pagal šią konvenciją saugomos ne tik visos planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos dar vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, pastoviai ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose nuolat telkšo vanduo arba jis nuolat teka, kuriose vanduo gėlas, pusiau sūrus ar sūrus. Taigi Ramsaro konvencija globoja labai įvairias gamtines buveines, kurias vienija gyvybiškai svarbiausias elementas – vanduo.

Žemaitijos nacionaliniame parke gausu įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių. Tipiškų vakarinei Žemaitijai aukštapelkių pavyzdys – Šarnelės pelkė. O tarpinio tipo bei žemapelkių parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose pereina į žemažoles augalų bendrijas, kimininius plynraisčius. Nacionaliniame parke pelkės užima 963 ha.

Pelkių turtai. Besiformuodamos pelkės per ilgą laiką sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos. Durpėse sukaupta per augalus pasisavinta saulės energija, kiminų paklotėje – gėlo vandens atsargos. Be gausių gamtos išteklių pelkės suteikia „namus“ gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių. Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą, gyvybingas gegužraibinių – dvilapio purvuolio, pelkinės laksvos, nariuotosios ilgalūpės, širdinės dviguonės, dėmėtosios gegūnės populiacijas.

Gamtotvarkos darbai. Siekiant atkurti pažeistą pelkių vandens režimą, išsaugoti unikalias augalų ir gyvūnų buveines, biologinę įvairovę, pelkėse vykdomi specialūs gamtotvarkos darbai. Žemaitijos nacionaliniame parke, Šeirės kraštovaizdžio draustinyje praeitą rudenį buvo šalinama sumedėjusi augmenija iš europinės svarbos pelkių bei pievų buveinių. Gausūs karklų sąžalynai, medžiai pjaunami bei išgabenami iš buveinių. Šiais metais šiose buveinėse bus šienaujama, šalinamos atžalos. Gamtotvarkiniai darbai jau anksčiau atlikti Siberijos pelkėje, siekiant išsaugoti europinės svarbos šarmingų žemapelkių, tarpinių pelkių bei liūnų buveines. Prižiūrima ir tvarkoma Velėnijos pelkės dalis, atkuriamas hidrologinis režimas Paburgės pelkėje. Gamtotvarkos darbų rezultatai akivaizdūs!

 

TAI ĮDOMU:

- Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 centimetrų durpių sluoksnis.

- Per XX amžių iš 1,5 tūkst. didesnių nei 50 hektarų pelkių Lietuvoje liko tik 800. Tai sausinimo darbų, melioracijos padariniai. Buvo sunaikinta daugybė šlapžemių, o kitos pelkės pasausėjo. Jose susidarė palankesnės sąlygos medžiams augti, todėl pelkių plynių plotai kasmet mažėja.

- Tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbtos penkios Lietuvos vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės bei Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas. Jos užima 51 tūkst. hektarų.

- Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir sudarymą ištyrė vokiečių mokslininkas Carlas Albertas Weberis ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje.

- Nepamirškime, jeigu miškai vadinami „Žemės plaučiais“, tai pelkės – „Žemės inkstais“, nes išvalo iš vandens toksines medžiagas, prieš tai, kai jis išteka į upes ir ežerus.

 

Parengė Gamtos skyriaus vyr. specialistė E.Lydienė