Piliakalnių metus pažymime prasmingai

2017 balandžio 5 d.

Džiugu, kad Piliakalnių metų paskelbimas atkreipia visuomenės dėmesį į piliakalnių tvarkymą. Žemaitijos skautų organizacijos atstovai pasisiūlė padėti ir balandžio 1 d. tvarkė Jazdauskiškių piliakalnį. Paskatinti gražios skautų iniciatyvos, šiek tiek anksčiau, talką šiame piliakalnyje surengė ir Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai. Kviečiame visuomenę padėti savivaldybėms, seniūnijoms tvarkyti piliakalnius Žemaitijos nacionaliniame parke ir prasmingai paminėti Piliakalnių metus. Graži iniciatyva yra Vilniaus krašte – įstaigos, organizacijos „globoja“ atskirus piliakalnius: kasmet juos tvarko, prižiūri. Kviečiame ir Žemaitijos įstaigas, organizacijas tapti piliakalnių globėjais.

O ką žinome apie Jazdauskiškių piliakalnį? Jazdauskiškių piliakalnis, dar vadinamas Girkontės (Girkantės) piliakalniu arba Pilale (unikalus objekto kodas kultūros vertybių registre 5494) yra Žemaitijos nacionaliniame parke, Jazdauskiškių kraštovaizdžio draustinyje, Plungės rajono savivaldybėje, Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje, Jazdauskiškių kaime, prie kelio, vedančio iš Žemaičių Kalvarijos į Gegrėnus. Piliakalnis, naudotas I tūkst., įrengtas atskiroje kalvoje, upelio slėnyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės pietų kryptimi, 25x14 m dydžio, iki 1 m aukščio iškiliu viduriu, šlaitai statūs, 10 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų.

Iki šiol piliakalnis mažai tyrinėtas. 1964 m. Istorijos instituto darbuotojai V. Daugudis, A. Merkevičius, K. Navickas ir A. Tautavičius kartu su Telšių kraštotyros muziejaus darbuotoju V. Valatka, vietos kraštotyrininkais, kitais specialistais vykdė žvalgomąją archeologinę ekspediciją, kurios metu aplankė ir Jazdauskiškių piliakalnį. Ekspedicijos ataskaitoje nėra rašoma apie rastus šioje vietoje radinius, o tik piliakalnio išorinis apibūdinimas. Įdomu, jog ataskaitoje rašoma, kad kalva „buvusi apaugusi medžiais ir krūmais, kurie neseniai nukirsti“. Gaila, tačiau dabar vėl piliakalnis yra apaugęs medžiais, krūmais.

Netoli Pilalės, kitoje kelio Žemaičių Kalvarija – Gegrėnai pusėje, seniau buvęs malūnas. Pasak kraštotyrininko Juozo Mickevičiaus, piliakalnio šiaurės ir vakarų atšlaites siekė malūno tvenkinys. Vandeningas, ištisus metus neužšąlantis upelis, prasidedantis Jazdauskiškų kaimo lankoje, iki tvenkinio vietos gyventojų buvo vadinamas Vardupiu (Varupiu), o nuo tvenkinio iki Varduvos upės – Molupiu dėl molingo, mėlynojo molio, dugno. Sovietmečiu melioracija upelį pavertė kanalu. Medinis malūnas minimas jau 1815 m., jį pastatė Gegrėnų dvaras. Po Pirmojo pasaulinio karo potvynis pridarė daug žalos malūnui, dėl vandens trūkumo sumažėjo malūno produktyvumas, ir 1936 m. paskutinis Girkontės dvarelio savininkas Dutka malūną nugriovė, o tvenkinio vandenį išleido. Šiuo metu tvenkinio vietoje plyti pieva.

Ant piliakalnio yra kapas ir išlikusi dalis antkapinio paminklo, dalis paminklo – piliakalnio papėdėje. Čia palaidotas vienas iš buvusių Girkontės dvarelio savininkų, pavarde Taranauskas, nušautas sodyboje, manoma, kad dvarelio nuomininko. Pokario metais nežinomi piktadariai nuvertė nuo kapo paminklą, palaidojimo vietoje, ieškodami aukso, iškasė duobę. Girkontės palivarką, šalia malūno, įsteigė Gegrėnų dvaro savininkas Antanas Venslauskis prieš baudžiavos pabaigą. Taranausko dukterys buvo paskutinės dvarelio valdytojos. 1940 m. Girkontės dvarelis buvo nacionalizuotas. Sovietiniais laikais gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai buvo neprižiūrimi ir vėliau nugriauti, liko tik buvusių pastatų pamatai.

Viena Taranausko duktė buvo ištekėjusi už Lietuvos lenko Dutkos. Vietos gyventojai dar ir dabar prisimena buvusį didžiulį ąžuolą, vadinamą Dutkinės ąžuolu, miške šalia dvarelio. Nors nebėra Dutkinės ąžuolo, tačiau yra išlikusių kitų didžiulių ąžuolų. Viename jų buvo Lietuvoje labai reto juodojo gandro lizdas. Panašu, kad gandrui nepatiko medžiotojų, kurie tame pačiame ąžuole įsirengė lipynę, kaimynystė, o gal lizdą paukščiai paliko anksčiau nei atsikraustė medžiotojai. Šiuo metu ir lizdas, ir lipynė yra viename ąžuole ir abu apleisti.

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja

Daiva Abrutė