Pažintinė išvyka į Latvijos saugomas teritorijas

2017 balandžio 9 d.

 

Balandžio 6 dienos rytą  Platelių bendruomenės aktyviausi  nariai bei ŽNP direkcijos atstovai, nepaisydami krapnojančio lietaus iškeliavo į vienos dienos pažintinę mokomąją išvyką. Išvykos tikslas  - supažindinti Platelių bendruomenės atstovus  su  Latvijos Respublikoje,  Papės gamtos parke bei Dunikos gamtiniame draustinyje vykdoma gamtotvarka bei biologinės įvairovės apsauga.  Kadangi abi saugomos teritorijos Latvijoje yra visai netoli nuo Lietuvos šiaurvakarinės sienos, pakeliui  aplankėme Kretingos rajone Darbėnų seniūnijoje esantį  japonišką sodą ir Baltų mitologinį taką. Japonišką sodą  įkūrė buvęs gydytojas Šarūnas Kasmauskas, siekdamas pakeisti savo gyvensenos būdą bei turėdamas tikslą,  kad čia atvykęs žmogus galėtų pabūti ramybėje, pajusti ryšį su gamta, atsipalaiduoti ir pamąstyti. Keliolikos hektarų plote tarp dirbtinai suformuotų kalnelių, duburėlių, riedulių ir takų auga daugybė įvairiausių augalų, žiedpumpurius brinkina  jau ūgtelėjusios ir dar visai jaunos sakuros, yra riedulių, bonsų bei kiti sodeliai.

Toje pačioje Darbėnų seniūnijoje, privačioje miško valdoje  esantis Baltų mitologinis parkas  pasitiko pro debesis švystelėjusia saule, gamtos ramybe ir verpstę primenančių takų   įvairove bei  skirtingas baltų dievybes vaizduojančiomis skulptūromis.  Pasivaikščioję taku, pasigardžiavę šiltaarbata, pajudėjome link Latvijos.

Papės gamtos parkas mus pasitiko  išsiblaiviusiu dangumi ir gerai nusiteikusiu vietiniu gidu. Plačiose natūraliose Papės apyežerio ganyklose ir pievose ramiai ganėsi laukiniai arkliai ir galvijai. Iš mus lydinčio gido sužinojome, kad pietvakarių Latvijoje esančios saugomos  teritorijos  centrą  sudaro Papės ežeras, kurio plotas beveik 3 tūkstančiai hektarų, tai yra  jis  daugiau kaip 2 kartus didesnis už Platelių ežerą. Ilgis - 8,5 km, plotis - 3,2 km, vidutinis gylis - tik 0,3 m. Tai Latvijoje arčiausiai jūros tyvuliuojantis lagūninis gėlo vandens telkinys. Papės gamtos parkas buvo įkurtas 2002 metais.  Tais pačiais metais   Papės  lagūninis ežerynas  buvo įtrauktas į tarptautinį Ramsaro vietovių sąrašą, kurio tikslas – išsaugoti planetos išlikimui svarbiausias šlapynes. 2004 metais Papės gamtos parkas įtrauktas į  Europos Bendrijos saugomų teritorijų “Natura 2000” tinklą.

Apie 500 hektarų parke skirta laukiniams tarpanų veislėms  arkliams  ir taurų kilmės  karvėms. Tarpanai - tai pilkas apie 1,36 m aukščio laukinis arklys, išilgai nugaros turintis juodą juostą. Pagal rašytinius šaltinius  dar XVII amžiuje jie bėgiojo ir Lietuvos miškuose. Manoma, kad iš tarpanų galėjo kilti žemaitukų veislė.     Laukinės karvės – taurai  yra tamsiai rudos spalvos, smailėjančiais,  į viršų užriestais ilgais ragais. Manoma, kad Europoje taurai dar gyveno XVII a., bet vėliau išnyko..  1930 m. vokiečių mokslininkai broliai Hekai pradėjo atkurti taurus iš įvairių šalių galvijų, turinčių taurų požymi.   Papėje besiganantys  laukiniai galvijai yra atkurtos  taurų veislės palikuonys.

Apgyvendinti gamtoje ir laisvai ganydamiesi,  tarpanų ir taurų palikuonys gelbsti Papės ežerą ir jo apylinkes nuo visiško užžėlimo. Pirmuosius aštuoniolika  laukinių arklių parkui 1999-aisiais padovanojo Nyderlandai. Šiuo metu tarpanų čia ganosi  virš keturiasdešimt. Daug jų iš Papės iškeliavo į kitas Latvijos  saugomas gamtines teritorijas. Jų galėtų gauti ir mūsų parkas.   Laukinių arklių ganymui reikia atvirų plotų  (1 vnt./ha) ir apsauginio aptvaro.  Tarpanai mūsų šaltomis žiemomis gali išgyventi tik būdami ne mažesnėje kaip 6-7 vnt. bandoje. 2004 m.  į Papę buvo atgabentos 23 laukinės karvės. Pasitraukę nuošaliau nuo bandos  laukinės karvės  atveda jauniklius.   Stebėjome vos paros atsivestą laukinių arklių ir kiek didesnius taurų  palikuonis, kurie linksmi laigė  skurdžiose  ganyklose.   Tarpanai ir laukinės karvės yra žolėdžiai gyvūnai, kurie   devyniasdešimčia procentų išgyvena savarankiškai,  maitindamiesi skurdžia žole, nukritusių medžių lapais, šakelėmis,  nendrių ūgliais, krūmynais bei jų ūgliais.  Per daugelį metų dėka  jų ganymosi lankytojams atsivėrė gana dideli atviri plotai iki pat Papės ežero, kuris buvo neprienamas per nendrynus bei suvešėjusius krūmynus. Naujiesiems parko gyventojams atkūrus buvusį kraštovaizdį, į jį sugrįžo šiai vietovei buvę būdingi vabzdžiai, paukščiai, augalai.  Papės ežere ir jo pakrantėse stebėjome didžiąsias kuolingas, raudonkojus tulikus  bei  būrius kitų įvairių vandens bei pelkėtų vietovių  paukščių.

Rucavoje susipažinome su vietos bendruomenės veikla, išsaugant ir atkuriant  kultūrinį paveldą bei vietos tradicijas, skanavome tradicinius patiekalus, klausėmės vietos folkloro. Aplankėme liuteronų bažnyčią, kuri pastatyta 1872 -1874 metais. Bažnyčiai būdingas latviškas interjeras, iki šiol išlikę 1936 metais pastatyti vargonai. Bažnyčia yra valstybinės reikšmės paminklas,  nuo 1999 metų įtraukta į Europos kultūrinio–istorinio paveldo sąrašą.

Dunikos gamtiniame draustinyje susipažinome su unikalia apie 1000 ha ploto, žmogaus veiklos beveik nepaliesta  aukštapelke, joje esančia biologine įvairove bei čia įkurtu apie 6 km ilgio pažintiniu gamtos taku.

 

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausia specialistė

Marija Jankauskienė