Žemaitijos nacionalinis parkas

Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST) ribos sutampa su Žemaitijos nacionalinio parko ribomis, išskyrus Platelių ir Ž. Kalvarijos urbanistinius draustinius, rekreacinio ir žemės ūkio prioriteto zonas. BAST plotas – 17957 ha.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. D1-210 "Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo"

ŽNP teritorijoje yra nustatyta 16 iš 54 Lietuvoje identifikuotų saugotinų europinės svarbos buveinių tipų:

• 3140, Ežerai su menturdumblių bendrijomis (1319,0 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Platelių ir Ilgio ežerai su jiems būdingais dugną dengiančiais maurabragių ir menturdumblių sąžalynais.
• 3150, Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis (75,2 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Burgio, Burgalio ežerai. Jų seklumose susiformavę plūduriuojančių augalų (plūdenų, aštrių), o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų plūdžių bendrijos.

• 3160, Natūralūs distrofiniai ežerai (12,8 ha). Tai neturtingi maisto medžiagų, rūgštūs liekaniniai  pelkių ežerai. Parke žinoma keletas šiam buveinių tipui priklausančių ežerėlių. Tai Lestis, Piktežeris, Rukundžių gamtiniame rezervate esantis Aklaežeris ir kiti.
• 6230, Rūšių turtingi briedgaurynai (5,0 ha). Tai rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augimviečių briedgaurynai, turintys būdingų augalų rūšių sudėtį. ŽNP nedideliais ploteliais paplitę papelkiuose, paežeriuose bei prie upelių.
• 6410, Melvenynai (3,6 ha). Buveinę formuoja varpinis augalas – melsvoji melvenė kartu su kitomis būdingomis rūšimis apydrėgnėse pievose. Didžiausi melvenynų plotai žinomi Paburgės kraštovaizdžio draustinyje.
• 6450, Aliuvinės pievos (8,0 ha). Jos natūraliai susidaro upių potvynių ribose. Parke nedideli užliejamų natūralių pievų ploteliai šliejasi prie Uošnos, Babrungo upių.

• 6510, Šienaujamos mezofitų pievos (5,0 ha).  Priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo trąšios pievų bendrijos. Nepriskiriami pertręšti, įsėti žolynai, kurių rūšių sudėtis skurdi ir vyrauja vienas ar keli varpinių šeimos augalai.
• 7140, Tarpinės pelkės ir liūnai (88,6 ha). Maitinamos lietaus, gruntinių ar apypelkio vandenų. Klampūs liūnai, linguojančios vejos sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais arba žaliosiomis samanomis. Šio tipo bendrijos formuojasi kalvoto reljefo žemumose – šlaitų papėdėse, paežerėse, užpelkėjusių upelių aukštupiuose. Viena būdingiausių tarpinių pelkių yra prie Burgio ežero.

• 7230, Šarmingos žemapelkės (114,0 ha). Tai buveinės su smulkiųjų viksvų, žaliųjų samanų bendrijomis bei jose augančiomis retomis šalyje ir Europoje augalų rūšimis. Šarmingos žemapelkės formuojasi įmirkusiose dirvose, nuolat maitinamose gruntinių ir iš apypelkio atitekančių, dažniausiai kalkingų vandenų. Parke dažnas pelkių buveinių tipas, randamas paežerėse, paupiuose, kloniuose tarp kalvų. (Siberijos, Briedinės, Velėnijos, Pailgio ir kitos pelkės).

• 7210, Žemapelkės su šakotąja ratainyte (15 ha). Dažniausiai formuojasi užpelkėjusių ežerų pakraščių liūnuose, rečiau – vandenyje su nendrėmis ir švendrais. Nedidelės šio tipo buveinės susiformavusios prie Iešnalio bei Platelių ežerų.
• 9020, Plačialapių ir mišrūs miškai (56 ha). Jie formuojasi derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėgnumo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančias medžių rūšis dažniausiai būna ąžuolynai, liepynai, tačiau su eglės, klevo, uosio, guobos priemaiša. Parke šio tipo buveinės susitelkę Liepijų miške, Kreiviškių pusiasalyje.

• 9010, Vakarų taiga (317,8 ha). Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, augantys nederlinguose sausuose ar apydrėgniuose smėlio dirvožemiuose. Menka žolinė augalija, gausi samanų danga. Parke šioms buveinėms  atstovauja tikrieji eglynai, kurių didžiausi plotai driekiasi Plokštinės, Rukundžių ir kituose  miškų masyvuose.
• 9050, Žolių turtingi eglynai (476,8 ha). Tai mišrūs miškai, kurių medynuose vyrauja eglės su rūšių gausiais krūmų ir žolių ardais. Samanų danga menkai išsivysčiusi, veši aukštos žolės, paparčiai. Tai vienas iš labiausiai paplitusių miško buveinių tipų Parke.
• 9080, Pelkėti lapuočių miškai (138,6 ha). Šio tipo buveinėms būdinga perteklinė drėgmė su nuolat paviršiuje telkšančiu vandeniu. Aplink medžių kamienus, kelmus susidaro kupstai, apžėlę samanomis, paparčiais. Parke dažniausi šlapieji juodalksnynai , susiformavę palei ežerus, upelius ar apypelkio miškų kompleksuose.

• 91E0, Aliuviniai miškai (29,9 ha). Šį buveinės tipą dažniausiai formuoja uosių, juodalksnių, baltalksnių miškai, esantys upių slėniuose ir užliejami kasmetinių pavasario potvynių, tačiau vanduo nesilaiko nuolat. Parke mažų aliuvinių miškų esti palei Uošnos, Juodupio, Šilinės ir kitus upelius.
• 91D0, Pelkiniai miškai (344,6 ha). Šiam buveinių tipui atstovauja spygliuočių ir mišrūs miškai, esantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose su būdinga kiminų danga. Parke vyrauja pelkiniai eglynai.

ŽNP teritorija patvirtinta BAST dėl europinės svarbos trijų augalų rūšių bei devynių gyvūnų rūšių apsaugos:

Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii). Orchidinių šeimos daugiametis 8–20 (25) cm aukščio augalas.  Parke gausiausios dvilapio purvuolio populiacijos žinomos Siberijos, Briedinės ir kitose šarmingose žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, kur yra gerai išsivysčiusi samanų ir neaukštų žolių danga. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į Buveinių Direktyvos (BD) II ir IV priedus.

Žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus). Samana, auganti žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, upių pakrantėse, palei šaltinius. Gausiausiai auga Siberijos pelkėje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Mažasis varpenis (Botrychium simplex). Tai daugiametis iki 15  cm aukščio žolinis driežlielinių šeimos augalas, besidauginantis sporomis. Vėlyvojo ledynmečio laikotarpio reliktas. Dažniausiai įsikuria briedgaurynų bendrijose. 1996 m. ŽNP teritorijoje, Uošnos ir Juodupio upelių santakos slėnyje atrasti keli individai yra vienintelė reali šio augalo radimvietė Lietuvoje. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Didysis auksinukas (Lycaena dispar). Gyvena šlapiose pievose, paupiuose, paežerėse, drėgnose pamiškėse. Drugiai skraido birželio – liepos mėn. Vikšrai minta rūgštynės gudažolės, vandeninės rūgštynės lapais, o rudenėjant įsirausia į paklotę prie mitybinių augalų žiemoti. ŽNP pavieniai drugiai aptinkami prie bebraviečių, užpelkėjusiose tarpukalvių, drėgnose paupių pievose. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia). Aptinkama natūraliose ir pusiau natūraliose humusingose krūmokšniais apaugusiose pievose, pamiškėse su melsvąja melvene, smulkiomis viksvomis apaugusiose žemapelkėse ir šarmingose pelkėse kur auga pievinė miegalė. Skraido gegužės pabaigoje – birželio mėn. Vikšrai minta miegalės, gysločio, veronikos lapais. ŽNP rastos dvi populiacijos, gyvenančios Siberijos ir Paburgės pelkėse. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis). Veisiasi nedideliuose eutrofiniuose, mezotrofiniuose silpnai rūgščiuose ežerėliuose su gausiai augančiomis viksvomis, švendrais. Suaugėliai skraido birželio mėn. netoli vystymosi vietų. ŽNP ši rūšis dažna bebravietėse ir jų prieigose. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Dvijuostė nendradusė (Graphoderus bilineatus). Gyvena ir veisiasi švariuose ežeruose ar kūdrose, senvagėse, kurių pakrantėse veši viksvos, asiūkliai, puplaiškiai ir kt. Tiek suaugėliai, tiek lervos daugiausia aptinkami saulėtoje telkinio dalyje apie 30 cm gylyje. Lervos maitinasi planktoniniais vėžiagyviais. ŽNP atrasta Rotinėnų tvenkinyje, Iešnalio, Pakastuvos ežeruose. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Keturdantė suktenė (Vertigo geyeri). Tai pilvakojis 1,7 x 1,2 mm moliuskas aptinkamas ant samanų, augalų liekanų kalkingose, labai drėgnose vietose (žemapelkėse, užpelkėjusiuose apyežeriuose). ŽNP žinoma vienintelė šios rūšies radimvietė Siberijos pelkėje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Ovalioji geldutė (Unio crassus). Tai dvigeldis moliuskas gyvenantis negiliuose, švariuose, tekančiuose vandenyse su smėlio arba smulkaus žvyro dugnu. Gali išgyventi iki 80 m. ir užaugti iki 11 cm ilgio. ŽNP ši rūšis gyvena Babrungo ir Uošnos upėse. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus). Uodeguotiesiems varliagyviams priklausanti rūšis,   kuriai reikalingos vandens ir sausumos buveinės. Veisimosi metu gyvena giliose neuždumblėjusiose kūdrose, esančiose miškų laukymėse, pamiškėse, parkuose. Vasaros viduryje išlipa į sausumą. Čia lieka žiemoti. ŽNP aptiktas Platelių parke bei Mikytų kraštovaizdžio draustinyje. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Lūšis (Lynx lynx). Šis katinių šeimos žinduolis gyvena dideliuose spygliuočių ir mišriuose  miškuose su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Gerai laipioja medžiais. Tinkamiausios lūšims miškų buveinės driekiasi ŽNP rytinėje dalyje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Ūdra (Lutra lutra). Kiauninių šeimos žvėrelis, gyvenantis prie gėlų vandens telkinių. Puikiai plaukioja ir nardo. Slepiasi urvuose, bebrų trobelėse, pakrančių nendrynuose. Negausiai paplitusi visoje ŽNP teritorijoje, dažnesnė Uošnos, Varduvos, Pietvės aukštupiuose. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.