Alkakalniai

Alkos kalnus reikia laikyti būdingiausiomis kuršių ir žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje.

Šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Šie paminklai yra įvairios formos ir dydžio, tačiau retai didesnio kaip 50-60х100 m. ploto. Aikštelė viršuje paprastai neišsiskiria. Dalis šventų kalnų aukšti, neretai apylinkėse vyraujančios aukštumos, kiti – nedidelės kalvos. Paprastai netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai. Jų įvairovę lemia ne žmogaus veiklos pobūdis, o gamtinės ar mitinės-religinės realijos. Todėl alkakalnių grupės išsiskiria tik analizuojant jų geografinę padėtį, pavadinimus ir pasakojamąją tautosaką.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra šeši paslaptingi medžių tankmėje pasislėpę Mikytų, Gudalių, Gilaičių, Vilkų, Visvainių ir Padegimės alkakalniai.

 

Mikytų alkalnis, vad. Alkos kalnu

Šiaurinėje Parko dalyje, 5 km nuo Barstyčių, 200 m į pietryčius nuo kelio Barstyčiai Salantai ir 210 m į šiaurę nuo kelio Mikytai Pūčkoriai, vadinamajame Eglyno miške, yra Alkos kalnas. Iš visų pusių kalną supa miškai, tik šiauriniu savo šlaitu kalnas nusileidžia į Didžiąją ir Mažąją Alkos pelkes. Tame pačiame, šiauriniame, kalno šlaite yra milžiniškas 4 m aukščio akmuo su įminta "velnio pėda". Kalno viršuje yra ir daugiau didelių akmenų, taip pat keletas duobių, iškastų lobių ieškotojų. Padavimai pasakoja, jog gilioje senovėje čia gyvenęs žemaičių valdovas Mikyta. Jis turėjęs daug narsios kariuomenės, kuri gyvenusi jo dvare.Bet kartą priešininkai įsiveržę į jo dvarą, nugalėję jo kariuomenę ir išgriovę jo rūmus, kurių vietoje dabar stovi šitas kalnas…Kitas padavimas mini, kad, prancūzų kareiviams 1812 m. begyvenant Mikytų kaime, vienas kareivis parsinešdavęs iš Alkos kalno druskos. (papasakojo A.Malakauskis iš Mikytų).

Kalno rytiniame šlaite yra apie 2 m skersmens piltuvo formos duobė, vadinama Maldos šuliniu. A.Šleinius, g. 1896 m. Mikytų km., teigė čia buvus apeiginę duobę, kur degindavę apiplautus mirusiuosius. Minėtoje duobėje yra akmenų gal buvusio aukuro liekanos... Pagal ankstesnius žmonių pasakojimus, ta duobė Maldų šulinys, kur žmonės dėdavę visokias gėrybes dievų garbei. Ir padavimai pasakoja, jog ant šio kalno buvusi dievams maldykla, kurią žemė prarijusi; kiti dar prideda: kalno šiaurvakarių papėdėje, šalia Didžiosios Alkos pelkės, vaidilutės laikiusios savo surinktų medžių atsargas laužui, degusiam Saulei, kuri buvusi didelė dievybė.

Kaip ten buvę nebuvę, o vietos žmonės "prieš lietų arba šiaip nepagadnas dienas mato, kaip iš kalno per eglių viršūnes pradeda veržtis skysti garai".

Apsamanoję akmenys Mikitų alkakalnio papėdėje

Akmenys su pėdomis

Akmenys su pėdomis yra mitologinio pobūdžio paminklai, susiję su senojo tikėjimo apeigomis. Žemaitijos nacionaliniame parke yra du tokie: Mačiūkių, vad. Laumės akmeniu ir Mikytų (Mikytų alkakalnio šiauriniame šlaite) , vad. Velnio akmeniu.

Padavimai apie Laumės akmenį pasakoja apie Laumę, bėgusią su savo dukterimis per akmenį ir jame įmynusią pėdas.

Archeologas V.Vaitkevičius surinko daug padavimų apie Velnio akmenį: senovėje esą ant akmens buvo deginamos aukos, kad pėdą iškalę švedai, kurie gyveno ant kalno. Pasakojama, kad Velnias bėgęs ir įmynęs akmenyje pėdą arba kad tai esanti arklio pėda ir ,,padkava”; Velnias akmenį nešęs ant bažnyčios, pats atsirėmęs į akmenį ir palikęs pėdos atspaudą; Velnias ritinęs akmenį, norėjęs sugriauti ant kalno stovėjusią bažnyčią. Jis užritinęs akmenį, sugriovęs bažnyčią, ir tas akmuo nuriedėjęs tolėliau nuo kalno. Dar vienas pasakojimas apie tai, kad velnias, tupėdamas ant akmens, paliko pėdą. Ir dabar šventą dieną per sumą vienam atėjus galima ant akmens pamatyti tupintį velnią. Reikia tik vienam eiti ir apie tai niekam nesakyti. Pasakoja, kad žmonės, bijodami važiuoti pro Alkos kalną, paprašė kunigo švęstu vandeniu kalną pašventint; jis ir į akmens duobelę to vandens pripylė. Nuo to laiko velnias atsižadėjo akmens. Kiti pasakoja, kad ant kalno buvo šventovė, o atkalnėje gulėjo akmuo. Kartą į šventovę įsimetęs velnias, o kai šventikai velnią vijo, tas bėgdamas akmenyje ir įmynė pėdą.

Velnio akmuo